Pono Madofo atvejis unikalus tuo, kad Ponzi schemą žino kiekvienas pradedantis JAV teisininkas ar finansininkas. Ir visi žino, kaip tą schemą atpažinti. Ponzi schema "garantuoja" didesnę investicijų grąžą, nei realiai galima uždirbti per tam tikrą laikotarpį sąžiningai investuojant. Nesvarbu, ar toji grąža sieks 13 %, ar 100 % metinių palūkanų, svarbu šių palūkanų palyginimas su realiomis mokamomis palūkanomis. Vadinasi, p. Madofo veikla jau per 5 - 10 m. turėjo siųsti signalus tiek investuotojams, tiek rinkos reguliuotojui.
Vienas iš kaltinimų, kurie buvo pareikšti p. Madofui - apgaulingos informacijos teikimas JAV finansų rinkos reguliuotojui (Securities and Exchange Commission, SEC). Matyt, tokia schema niekada nebūtų pavykusi, jei p. Madofas būtų teikęs nesuklastotą informaciją.
Taigi šiuo atveju galima manyti, kad pasyvius reguliuotojo veiksmus lėmė žmogiškasis veiksnys, o ne teisės aktų spragos - kai nėra skundų, investuotojai džiūgauja dėl pelno, o investicijų valdytojai teikia puikias ataskaitas, jiems nekilo noro padirbėti papildomai.
Rimčiausia reguliavimo spraga šiuo atveju yra ta, kad rinkos reguliuotojas negali objektyviai mažiausiomis sąnaudomis patikrinti investicijų valdytojo teikiamos informacijos.
Tad nuo tokios apgaulės, kaip p. Madofo atvejis ir klasikinė Ponzi schema su dokumentų ir informacijos klastojimu, gali gelbėti tik sveika tiek investuotojų, tiek rinkos reguliuotojo nuovoka bei patirtis. Iš esmės rinkos reguliuotojas bejėgis, jei jis ir reguliariai, ir patikrinimo metu gaus suklastotus duomenis. Todėl JAV dabar plačiai diskutuoja apie tai, kad klasikinė rinkų priežiūros sistema yra pasenusi ir ji turi būti stipriai modernizuota, galbūt net derinama su operatyvinės veiklos metodais.
Apsauga
Kokios pagal Lietuvos teisinę bazę yra galimybės nukentėjusiajam susigrąžinti dėl neleistinos investicijų valdytojo veiklos prarastus pinigus? Jei kalbame apie Ponzi schemą - matyt, jokių, nes tokios bendrovės neturės pakankamai turto, kad galėtų atlyginti nukentėjusiesiems visą patirtą žalą. Žinoma, kiekvienas investuotojas turės teisę reikšti ieškinius tokiai bendrovei dėl padarytos žalos atlyginimo. O jei bus nustatytas konkretus asmuo, kaltas dėl nusikalstamos veiklos, nukentėjusieji gali reikšti ieškinius ir šiam asmeniui. Tokiu pat keliu eina ir prokurorai bei nukentėjusiųjų advokatai p. Madofo byloje.
Žinoma, nederėtų užmiršti Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo, kuris numato tam tikrą investuotojų apsaugą, t.y. iki 22.000 EUR. Jei investuojate iki tokios sumos, sąlyginai galite jaustis ramūs. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį į to paties įstatymo 12 str. nuostatą, kuri sako, kad draudimo išmoka nemokama už indėlius, kuriems draudėjas yra nustatęs palūkanų normą, daugiau kaip du kartus viršijančią adekvatiems indėliams toje pačioje kredito įstaigoje nustatytą palūkanų normą. Labai diskutuotina nuostata, kuri iš esmės reiškia, kad šalies indėlininkai, matyt, nėra ginami nuo Ponzi schemos.
Be abejo, Vertybinių popierių komisijos (VPK) veikla iš esmės yra nukreipta į rinkos ir fondų valdytojų veiklos skaidrumo užtikrinimą. Finansų įstaigų įstatymas ir kiti teisės aktai numato ganėtinai giežtą finansų įstaigų reguliavimą ir kontrolę. Ir iš esmės pagal šio įstatymo 50str. priežiūros institucija turi pareigą kontroliuoti, ar finansų įstaigos prisiimamas rizikos laipsnis ir veikla nėra žalingi investuotojams ir pačiai rinkai. Įtarus finansų įstaigą veiklos neskaidrumu, VPK turi pranešti atitinkamoms teisėsaugos institucijoms apie finansų įstaigoje nustatytus faktus, liudijančius galimai nusikalstamą veiklą.
Vis dėlto mūsų teisės aktai nėra išskirtiniai, tad, kaip ir visame pasaulyje, priežiūros institucija priežiūrą įgyvendina keliais būdais - licenzijavimo, dokumentų priežiūros ir inspektavimo. Tokiais pačiais būdais naudojosi ir p. Madofo veiklą prižiūrėjusios institucijos, bet akivaizdu, kad to neužteko.
Straipsnį taip pat galite rasti dienraščio "Verslo žinios" 2009-07-13 numeryje. |
Mus rasite
