Dienraščio "Verslo žinios" 2010-07-21 numeryje spausdinamas advokato Pauliaus Dockos komentaras dėl santykių tarp rangovų ir subrangovų.
Advokatas Paulius Docka teigia, kad Civilinis kodeksas numato, kad užsakovas negali tiesiogiai kreiptis į rangovą, o subrangovas į užsakovą. Teisiniu požiūriu nelabai teisinga reikalauti, kad valstybė saugotų subrangovus. Ji perka paslaugą ir neatsako už generalinio rangovo ir jo samdytų įmonių santykius.
Aišku, jei valstybė labai norėtų, tai galėtų pasirūpinti saugikliais sutartyse. Tarkime, kai perduodami ir priimami darbai, galima reikalauti dokumentų, įrodančių, kad atsiskaityta su visais subrangovais. Tai smulkmena, bet galėtų būti veiksminga, yra teisėta ir nieko nediskriminuotų.
Žiūrint iš viešųjų pirkimų pusės, kartais keistai atrodo, kai valstybė samdo labai didelę užsienio kompaniją, o ji visus subrangovus susirenka Lietuvoje. Padėtis atrodo nesveika. Žinoma, čia akmenukas į visų daržą. Taip pat ir į vietinių įmonių - jos galėtų pagal jungtinės veiklos sutartį dalyvauti viešuosiuose konkursuose.
Apskritai, pasirašydama sutartis su užsakovais, rangovais, kiekviena įmonė pati turi įvertinti riziką. Jei bendrovei būtinai reikia darbo, matyt, ji pasirašys bet ką, o tada ir geriausias advokatas nepagelbės. Kita vertus, jei konfliktas vyksta su Europos įmone – nėra ko labai verkti, nes yra procedūros, ES reglamentas dėl dokumentų įteikimo, ieškinių teikimo, vadinamasis Europos teismo įsakymas dėl skolų priteisimo. Europoje visi yra pasiekiami. Jei įmonė už Europos ribų, tuomet sunku. Bendrovės turi tai įvertinti. Taip pat patarčiau turėti omenyje, kad lietuviui prieš vokiečių įmonę laimėti Vokietijoje bus daug sunkiau nei Stokholmo arbitraže.
Straipsnį taip pat galite rasti dienraščio "Verslo žinios" 2010-07-21 numeryje. |
Mus rasite
